Sveiki, esu naujagimių, kūdikių ir šeimos fotografė, bet iš tiesų mano darbas – ne vien sustabdyti akimirkas, o įprasminti jas. Fotografija man yra ne tik menas ar profesija, bet ir būdas išsaugoti gyvenimo stebuklą, laiką, kurio niekada nebesugrąžinsime, bet galime išsaugoti atmintyje.
Esu žmogus, kuris ne tik fotografuoja naujagimius, bet ir juos supranta. Ne teoriškai, ne iš knygų, o iš labai praktiško ir labai jautraus kasdienio buvimo – švelniai kvėpuojančio, garsiai verkiančio, įnirtingai spurdančio, kartais net paslaptingai burbuliuojančio.
Naujagimiai mane įtraukė į pasaulį, kuriame nėra vietos skubėjimui, bet labai daug vietos nuojautai, tylai ir širdimi matomiems dalykams. Per ilgus metus, praleistus su mažaisiais žmogeliukais, išmokau ne tik atpažinti, kada jie pavargę, kada alkani, kada tiesiog pasiilgo rankų – bet ir supratau, kad jie komunikuoja jau nuo pirmos sekundės. Tik reikia mokėti išgirsti. Ir aš, pasirodo, moku.
Mano klientai mane vadina „kūdikių užkalbėtoja“. Kartais sako: „Ji kažką pašnabždėjo kūdikiui į ausytę ir jis nurimo.“ Na… ne visai. Aš ne tik šnabždžu, aš stebiu, jaučiu, siunčiu ramybės bangas per erdvę. Ir dažniausiai tai veikia. Tiek fotosesijose, tiek konsultacijose namuose.
Šalia fotografijos išsivystė ir nauja mano veikla – padedu tėvams suprasti savo naujagimius. Ne, ne per streso testus ar grafikėlius. Per stebėjimą, žinojimą, intuityvų ryšį. Paaiškinu ir parodau, ką reiškia mažylio judesiai, žvilgsnis, garsai. Padedu atrasti būdus, kaip jį nuraminti – ne magija, bet tikrai labai panašu.
Tikiu, kad viskas gyvenime susiveda į ryšį – su savimi, su kitu žmogumi, o kai tas žmogus sveria tris kilogramus ir tik ką atvyko iš didžiosios niekur, tas ryšys tampa beveik šventas.
O šiaip – aš mėgstu paprastumą. Nuoširdumą. Šiltą humorą. Ir ramų kvėpavimą.
Jei ieškai ne tik fotografo, bet žmogaus, kuris geba sukurti ramybę kambaryje, kuriame verkiama nuo 7 ryto – susisiekime.